Registruotis    Prisijungti    Forumas    Ieškoti    DUK

Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Lietus sekmadienį.




 Puslapis 11 [ 1 pranešimas ] 



Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: sprendinių nėra
 Standartinė Parašytas: 2011-02-17 16:18 
Ieškotoja (as)
Ieškotoja (as)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005-10-12 13:47
Pranešimai: 260
Miestas: Debesų šalis.
Set me free, leave me be.

naktimis žiūriu į lubas, skaičiuoju dienas, valandas, minutes, avis ir vilkus, keliuosi, geriu kavą ir galvoju, - velnias, ir vėl, -

laikas pradėjo tiksėti. garsiai, kaip varpas mušantis dvyliktą valandą. laikas pradėjo byrėti pro pirštus, o aš dabar jau nebegalvoju, nemanau, kad galėčiau dar palaukti, ar kad nesulaukiu. visgi, viskam savas laikas, o tas savas laikas jau taip arti, jaučiu jo šiltą alsavimą sau į kaklą, jaučiu, kaip jo tiksėjimas tiksliai ir ritmingai muša kartu su mano širdimi. mano širdimi.



ir labai labai pikta, kad aš taip su savim žaidžiu. gainioju save iš pabaigų į pradžias, slepiuosi nematomuose kampuose ir ginčijuosi pati su savimi. tik šizofrenikai nepailsta gyventi tokį gyvenimą, mhm. nematomi draugai tapo visai visai nebematomais, tai aš vėl kalbuosi su savim ir baru save, ir guodžiu. lyg būtų ko.



pavargau nuo šito pasaulio, kur žmonės neturi laiko pakelti akių į dangų, kur kava baigiasi patį sunkiausią rytą;

baimės daro žmones priklausomais. jie tampa žmonėmis iš Savickio novelių, marionetėmis, kurios tampomos už virvučių, porcelianinėmis rankomis ir galvomis, tuščiomis galvomis. su begaliniu disonansu viduje. bejėgiškai teigiantys, kad yra savo likimo kalviai, tačiau niekaip nepabėgantys iš žiurkių rato. kartais atrodo, kad esu viena iš tokių žmonių.


tik kodėl man niekaip iš galvos šiandien neiškrenta Čiurlionio 'Karalių pasaka'? gal todėl, kad nebepakenčiu aušros, šviesos, kai viskas vėl tampa kaip visada, aiškiomis linijomis ir kontūrais, viskas vėl tampa apčiuopiama ir materialu, baimės įgyja pavidalus, o aš noriu tik blankių šešėlių ir šviesos nuojautos kažkur tolumoje, ir žinojimo, kad vaikystės pabaisos saugiai uždarytos drabužių spintoje.



o dabar, o dabar, o kas dabar? dabar belieka sukandus dantis pragyventi šitas šlykščiausias/šalčiausiais/baisiausias savaites metuose. tada vėl bus ramu, tada vėl galėsiu juoktis, nenorėti miego ir ir norėti gražiai gyventi.


buvo toks vienas vaikinukas, totalus keistuolis, nuolat sakė man, kad primenu jam Tristano Izoldą, Garšvos Eleną, Hamleto Ofeliją, Romeo Džiuljetą. Sakydavo tu tobula mylimoji, vadino visais įmanomais vardais, o aš tik nusiprunkšdavau. Tada stačiau tarp mūsų Tristano ir Izoldos kardą, skaičiavau sekundes iki pabaigos, kurios niekad nelaukdavau, tik dabar pradėjus supratau kodėl, sutikus keistesnį žmogų už save visad patiri emocinį šoką. Taigi tas keistuolis, vieną vakarą sakė, kad esu ta tobula mylimoji, o aš jam išrėžiau, kad tobulumas yra banalus, bet jis, nė kiek nepasimetęs, atsakė, kad banalybė yra tobula. Pf


visada galvojau, kad šiaip ar taip, viskas susiklostys gerai. kad įstosiu ten, kur turiu įstoti, gyvensiu ten, kur turiu gyventi, busiu tokia, kokia turčiau būti. kodėl dabar tuo pradedu abejoti? o kas, jeigu tai, visa tai nėra mano likimas? tada bijau, tada bandau išsaugoti, kaip stiklins šukes rankiojant nuo grindų, tik ne jos pjausto rankas, ne.

o žinot, galvoju, ką reikia daryti, kad praeities šukės nebepjaustytų - -


nepatinka, nes jaučiu tolimą, matau nykimo ženklus, dulkes ir akvariumus, kaip Škėmos novelėse, noriu į tą niūrių niujorką, kur ant baltų kojinaičių merginos dedasi mokasinus, kur lyja ir šlapi įsimylėjėliai sėdi parke, kur kinų kvartale sekmadieniais žvilgsniais perki vazas ir Budos statulas, nes neturi pinigų, kur laikais už rankos, nes nes nes... nepatinka, nes niekas nebūna taip, kaip buvo, nes matau savo nuleistas rankas ir akis, ir raukšles ant kaktos, kai suraukiu antakius; nepatinka, nes negirdi manęs, kai rėkiu visa savo siela, o gal kai siela rėkia manimi - -



kam išvis reik tų hide and seek žaidimų, hm



- Jūs turite blogų prisiminimų, o blogi prisiminimai gadina gyvenimą.
- Tai blogas gyvenimas gadina prisiminimus.
- sako jūra vandenynas.
įkvepiu sūraus aromato prisipildžiusio oro.
užverčiu knygą

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~


Į viršų 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
 
 Puslapis 11 [ 1 pranešimas ] 




Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Lietus sekmadienį.


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

 
 

 
Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai


Aurimas Rapečka. +37062657659, skype: anonymaz3, Laima. Paskutinis atnaujinimas 2015-03-15.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007