Keistas ruduo. Ar liūdna, ar gera, ar gražu, ar tuščia, - man atrodo, kad viskas susimaišė. Šitas ruduo - dažų sukūrys paletėj, palieta akvarelė, alyva balos paviršiuje. O tų balų daug; kiekviename žingsnyje pilna vandens, o nežinau, ar man reikia drėgnų pėdsakų keliuose, kuriais ėjau.

O žmonės mane pamiršta, bet ir aš pamirštu žmones. Kai vis dar skamba vieno iš daugelio mūsų dainos arba žiūriu mūsų filmą. Kai vis mažiau ir mažiau, ir mažiau, bet vis dar dilgsi kažkur, kur kažkodėl kaupiu ir saugau nuotrupas. Pati žinau ko.

atrodo, kad viskas sugrįžta į savo vėžes, tas pačias, kurias palikau išvykdama, bet jau kitokias. Su daug prisiminimų ir nebe tikėjimu, bet žinojimu, kad gali būti kitaip. Kad bus kitaip, kai tik labai labai užsinorėsiu. Galbūt netgi čia, net šitam maža miestuke su mažais gyvenimais, mažais žmonėmis ir dar mažesne manimi tarp jų visų, išsipūtusių nuo muilo balionų, apsigyvenusių galvose.


Pastarąsias dienas labai norisi miego, I talk to myself, guliu po antklode, rankomis braukiu plaukus atgal, o galvoje gimsta daugybė menamų dialogų nuotrupų, menamų dienų, ir net jaučiu, kaip šilta gerti kavą vasaros vidury; matau, kokiais džinsais mūvėdama atsainiai puodelyje maišau cukrų aliuminiu šaukšteliu. Atrodo, plaukioju kažkur miego ir nemiego paribiuose net ir mokydamasi ar pasakodama istorijas, o dienos mirksta aliejuje. Taip ir prasilenkiam, mano vandenys sunkesni už dienų glitumą, jis vos vos paliečia paviršius, o galvoje gimsta daugybė menamo gyvenimo nuotrupų. Kol guliu po antklode, kol duše bėga vanduo, kol ant mažulyčių sutrintų lapelių rašinėju I never knew that everything was falling through, Nuoskaudos mano galvoje šypsosi ir juokauja, o kalendoriuje pažymėta šiltos ir šviesios dienos pradžia.


…tokios dienos, kokių dabar nebūna.

(beje, šiandien leidžiama murkti?)

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~

Aš bandžiau liūdėti ir bandžiau šokti. Gerti vyną ir klausyti muzikos. Skaityti knygas. Labai ilgėtis, geisti ir negalvoti. Mąstyti laiką, kurį turiu, neišlįsti iš pižamos ir dažytis lūpas; dar ne viską, bet jau pakankamai daug.

Bet aš vis dar nieko nesuprantu. Vadinasi, dar ne laikas, ir reikia liautis kankinus save.

Bet staiga atėjo ruduo. Toks ruduo, užpildantis ilgesiu - rankų, vasaros, tavęs, kaip visada neišpildytų planų pamatyti jūrą, visišku, net neįvardinamu betiksliu liūdesiu. Ir galvoju, stipresnė ar silpnesnė esu, nei manau. Išbandymų metas, prieš didžiulį veidrodį šokant su savo moteriškumu, bandant vėl mėgautis savimi, iš naujo pamėgti savo kūną. Skaitau senus užrašus, ir jie mane ramina, įkvepia, primena man mane, ir kad rudenys visada praeina, kaip ir žiemos, pavasariai, visi žodžiai ištirpsta, visos patetiškos priesaikos, ir pamažu ima lengvėti.

Bet visa kita primena man tave.

And its in between the leaving and the loving
Thats when looking backs
The hardest part of all

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~

Kartais žmonės yra labai pikti. Ir, kaip sakė R., neįmanoma suvokti, kaip ir kodėl. Tarsi išlietų visą savo apmaudą ir nusivylimą dėl kažko neišpildyto ir neišsipildžiusio, bet juk tai, kad tikėtasi Kažko, yra tavo bėda, tik tavo, ir to išmokau būdama su M.
Negalima pilti kavos tirščių ant kito dėl to, kad kava tau nebuvo skani. Gal tu tiesiog negeri kavos. Juodos ir svaiginančios, be cukraus.

Tiesiog gyvenu dideliam nesu(si)pratime ir bandau apčiuopti siūlą, kuriuo anksčiau žymėdavausi kelią, ir kaip nors išeiti iš čia. Bet kuria linkme, pirmyn. Ar atgal.

Man atrodo, reikia dažniau savęs paklausti kam man to reikia? ir nuoširdžiai atsakyti. Kad ir labai tyliai.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~

Žinoma, gali ateiti ruduo, geltonas ir šiltas, su daug juoko ir sausų lapų spardymu, ak, ruduo yra nuostabus.
Mane aplanko kitokie rudenys, kitoks ruduo. Pilkas, drėgnas, skausmingai derantis su kūkčiojimais naktį, pasivaikščiojimais nežinia kur, senomis visų mūsų dainomis. Visu tuo.

Man patinka, kai apkabina. Ypač - rudeniop, saulei lėtai kylant virš Vilniaus, kartu su plaukais nuo kaktos nubraukdamas melsvą liūdesio miglą.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~

But if I wanted silence
I would whisper
And if I wanted loneliness
I’d choose to go

Turbūt niekada negalvojame, kad viskas bus taip sunku ir taip rimta, ir tas liūdesys…

Ir tas ilgesys, žinot? kai krenta kaip betonas, užgula akis, ausis ir burną, ir norisi paskęsti ramiam šiltam glėby, ir nieko nieko aplink. bet viskas ne taip, niekada nebuvo. tu ir vėl būsi tu, aš ir vėl būsiu aš.

ir aš taip visko pasiilgusi sėdžiu virtuvėje, kalbu, juokiuosi, liūdžiu autobusuose, galvoju, ištversiu ar ne, goodbyes are not allways forever, ir pelene, ko gi tu šitaip… sakau sau. tylu.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~

gražus jausmas yra amžinas.

Jei jį įamžini.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~

Šiek tiek apie tai, kaip pavargusiai nuo braidžiojimų po rudeninius lapus, sulytai, su sunkiu krepšiu po pažastim reikia staiga išlipti iš autobuso ne savo stotelėje vien tam, kad galėtum nusipirkti skaniausių imbierinių sausainių ir tobulo šokolado, nusišypsoti, nes truputį palengvėjo, galvoti, kad turiu savo Vilnių.

Ir jei viskas virstų balsu, nuo jo dužtų visi tie veidrodžiai, atspindintys šį šaltį, nes aš vis jaučiuosi neįvertinta, nesuprasta, man vis trūksta gilių pokalbių ne apie mus, girdžiu sakant, kad mano vertybės yra šūdas, bet aš nė velnio taip nemanau. Ir man jau galutinai nušalo kojų pirštai.

Ir bandau nubraukt nuo akių tą liūdesio miglą.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~

O kokios tos vertybės?

Pirmoje vietoje tai atvirumas.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~

Puiku . Pasinaudok juo ir pasakyk likusias vertybes, ar ben jau svarbesnes. nes man tai - išties įdomu

Nuoširdumas, ištikimybė, galbūt per daug visko vertinimas. Kodėl taip sudomino?:>

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~

Matyt todėl, kad mano vertybės labai panašios. Bent jau kiek išvardijai - visos sutampa. Ieškau žmonių su panašiom vertybėm. Nes su tokiais ir reiktų bendrauti, kitaip ims visi sakyti, kad tavo vertybės - šh

Apie tai nebuvau pagalvojusi. Geras... :>

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~

O buvo taip - visur žalia žalia, spalvotas hamakas, obelys, laužas, šltas alsavimas naktį man prie ausies, visada šilti pirštai - į plaukus… Ir dabar

nebežinau, ar mėgstu Vilnių, kai mūsų jame nėra. Tik noriu vaikščioti per lietų, per visą dieną po pievas, per smėlį iki sidabro šulinių, ten ir atgal, kur aš lauksiu, kad lauktum manęs.

Vakar džiaugiausi, o šiandien noriu susirangyti glėby, suploti delnais, ir pasaulis teišnyksta. Tegul eina velniop.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~