Registruotis    Prisijungti    Forumas    Ieškoti    DUK

Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Lietus sekmadienį.




 Puslapis 22 [ 18 pranešimai(ų) ] Eiti į Ankstesnis  1, 2



Autorius Žinutė
 Pranešimo tema:
 Standartinė Parašytas: 2010-01-07 23:59 
Užklydėlė (is)
Užklydėlė (is)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005-10-12 13:47
Pranešimai: 192
Miestas: Debesų šalis.
Kadangi galiu miegoti (nors jūs turbūt nė nenutuokiat, koks džiaugsmas yra miegoti), spėjau prisidaryt visokių reikšmingų apibendrinimų ir sprendimų. Bet pasistengsiu-nepersistengt berašydama – vis tiek nusiganysiu į lankas. Be to, jau galiu išplėsti kiekvieną mintį iki "ilgaiilgai" ir "daugdaug", o dabar labiausiai noriu išmokti atvirkštinio veiksmo: per trumpiausią įmanomą laiką sukoncentruoti tai, ką noriu pasakyti, į minimalų žodžių kiekį. Ir dar kad būtų rišlu ir suprantama. Galingas užmojis?.. Uhu. (nepuoselėkit tuščių vilčių, tik mokausi dar) Šypt.

Nebesu vien tekstas arba lakus skystymėlis, toks kaip natrio chloridas iš lašelinės, sutekantis iki paskutinio lašo į svetimas venas. Nebesijaučiu permatoma. che sarebbe sempre.

Į plaukus veliasi tik negeros mintys. Negeros mintys ten veliasi. Dar kartais – lietus. Bet vis nelyja. (nesiskundžiu) Bet tekstus jau sieju su balsais, balsus su veidais, veidus su vardais, kurie sklandžiai neša atgal į tekstus. Dauguma žodžių nešioja po savim per daug prasmių. Galvoj telpa kokios penkios, ties šešta prasideda rūkas, o toliau niekas ir pažengęs nebuvo - jokie palydovai-šmalydovai.

Laikas vėl pasidaro kapojamas į gabalus pagal laikrodį su kalendorium ir bijau, kad pamiršiu, ką sumąsčiau vieną vakarą, kai namie ant palangės radau mirusią musę. O sumąsčiau, kad negalima šitaip, negalima juk, nes kapojami dalykai paprastai nukraujuoja ir netenka gyvybės. La paura e temporanea

Ir šitam geriausiam (cha cha, koks sarkazmas!) pasauly man liko mokytis, voliotis lapų krūvose, žiūrėti į saulę, valgyti duoną ir kartais burbėti "nu naaaa, daugiau niekada", nors nė nežinau, ką tiksliai tada turiu omeny. Kuo giliau į save lįsi, tuo mažiau rasi būsenoms tinkamų žodžių. Su savim sutartis sudarinėja tik šizofrenikai. Tiesa?.. Ups.

Tai kaip pagedęs radijas toliau transliuoju visokius nesusipratimus, neužsičiaupiu net tada, kai bangų perdavimas iš smegeninės užstringa, čirškiu čirškiu, ir man visai patinka vaikščiot užsiknisus popieriais ir knygom. mentire

gyvenimas, kokį dabar matau ir suprantu, yra gyvenimas, netelpantis į valandas. Jokius rėmus, kalendorius, žadintuvus ir skaičiuotuvus. Nebetelpantis galvoje.

Jaučiuosi prasilenkianti su gyvaisiais, susiliejus į savą miestą, prarandanti kalbos dovaną, lyg žodžiai mutavę, lyg būčiau tik fonas, lyg...

merda, jomajo.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~


Į viršų 
 Pranešimo tema:
 Standartinė Parašytas: 2010-04-18 14:33 
Užklydėlė (is)
Užklydėlė (is)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005-10-12 13:47
Pranešimai: 192
Miestas: Debesų šalis.
Atsisakau gyventi sekmadieniais!

Nebent gyvenimas tada įgauna kitą prasmę - drybsoti lovoje, karts nuo karto užkaist virdulį ir klausytis burbuliavimo (ne tik virdulio, burbuliuoju ir aš), atsidaryt langą ir pripildyti kambarį pavasariško šaltuko ir, svarbiausia, šiandien kvepia mano vaikyste. Ar nenuostabu?


Ar tu labirintas, ar žiurkė labirinte? Pati sau spąstai. Netikiu pabaigomis ir nepagaunu trajektorijos. Tai gal ir visai gerai, tada ji ir neateina. ..koks sunkus suvokimas, kad man užtektų mažyčio stumtelėjimo, ir vėl atsidurčiau ten, iš kur ką tik iššliaužiau. Lygiai toks sunkus neskubėjimas. Kaip ir karo lauko šventė, ir ta žemė, kur palaidojau baisią tylą. Ir rankinė su knygom.

tuštumų neskauda, tik toks jausmas, kaip kulkų tūtelėms krentant į grindinį. Tarkšt-tarkšt.

Ir kaip viso šito gėrio priedą kartais reikia išgyventi tokius rytus, kurie tęsiasi iki nakties. Na, kai į virtuvę slenkama kavos, o išlipti iš lovos yra sunkiausia užduotis pasaulyje.

Sekmadieniai kvaili ir todėl, kad dažniausiai sekmadieniais išdrimbu pataluose ir zirziu, kaip negaliu prieiti prie pasaulio. Vaje, ta lova...

Jei įsivaizduočiau, kad pasaulis yra panašus į voratinklį, kur viskas tarpusavyje susiję, kur visi žmonės sujungti panašios struktūros lipniomis santykių gijomis - jei taip įsivaizduočiau, tai sakyčiau, kad bet kurį jų iš tinklo išplėšus, keičiasi visų likusiųjų padėtys. Laikrodžiai ima rodyti nebe tą laiką, spalvos pasislenka spektre vienu kitu pustoniu, keičiasi tabako skonis, raidžių formos per vieną pixel'į, visų pažįstamų vardai ir pavardės, ir randai virš antakių ir po raktikauliais.

Tai, žmonės, nepasakokit man savo liūdnų istorijų, dar ne. Moku jų klausytis, bet paskui nemoku panešti. Šiandien nepanešu jų labiau, nei kofeino likučių kraujyje.

Gal - kad sekmadienis.

Tokie jau jie.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~


Į viršų 
 Pranešimo tema:
 Standartinė Parašytas: 2010-04-20 16:26 
Užklydėlė (is)
Užklydėlė (is)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005-10-12 13:47
Pranešimai: 192
Miestas: Debesų šalis.
Man nepatinka būti tokiai pamirštai, man nepatinka miegoti tokiai vienai ir tokiai vienai pabusti, ir kasryt pašiurpti nuo balto vonios šaltumo, ir naktį vienai pareiti namo. Rūkom su E. balkone ir kalbam, lengvai. Laukiu to pavasario, nesuprasdama, kad jis jau seniai čia, galvoju, kaip gyvensime kartu ir turėsim mažą jaukią virtuvę, ir vonioje ilsės milijonai mano kvepiančių buteliukų, ir peleninė balkone, kur pusė nuorūkų bus su lūpdažio žymėmis, ir pagaliau kažkas bus kitaip.

Aš pasiilgau mūsų savaitgalių, užsitęsiančių iki pirmadienio. Iš kitos pusės, esu laminga dėl mūsų, tik tas nuolatinis in the rush. Taip užaugama. Taip tu žiūri į mane ir aš nebežinau, ką matai ir ką galvoji.


Taip, aš kartais gebu kažką atlikti, padaryti, išmokti, atrodyti etc. pakenčiamai, bet man atrodo, tų nepakančiamų kartų daaaug daugiau. Na, bet ar nesmagu eilinį sykį susimauti prieš tobulą žmoniją, kuriuos tobula nare aš taip isteriškai trokštu būti?


Ir jeigu dabar būtų žodis, tai tas žodis būtų kažkaip. Nes kaitą žymi tik kylanti ir nusileidžianti saulė, atitraukiamos ir nuleidžiamos žaliuzės, datų seka paraštėse… Kitas žodis būtų ritminga, nes jis gražesnis nei pastovu.

Ir jeigu aš būčiau žodis, būčiau trumpas galbūt arba kiek ilgesnis minutėlę. O jei būčiau garsas - tai žiebtuvėlio spragtelėjimas naktį. O jeigu būčiau, tai gal net ant tavo rankų, - va taip bobiškai norėjau pakalbėti šiandien, paskui parūkyti ir galvoti, koks skaičius aš būčiau, jeigu jau taip.

Ir aš kelionės. Ir vėl noriu traukinių. Ir vėl noriu gerti vyną balkonuose, ir pasiilgau girtų mūsų naktų. Ot ir taip.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~


Į viršų 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
 
 Puslapis 22 [ 18 pranešimai(ų) ] Eiti į Ankstesnis  1, 2




Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Lietus sekmadienį.


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

 
 

 
Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai


Aurimas Rapečka. +37062657659, skype: anonymaz3, Laima. Paskutinis atnaujinimas 2020-12-14.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007