Registruotis    Prisijungti    Forumas    Ieškoti    DUK

Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Lietus sekmadienį.




 Puslapis 11 [ 1 pranešimas ] 



Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: liū
 Standartinė Parašytas: 2010-12-09 12:54 
Užklydėlė (is)
Užklydėlė (is)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005-10-12 13:47
Pranešimai: 192
Miestas: Debesų šalis.
o dabar galvoju, kokia esu kvaila būtybė. būtinybė. darau per greitai, kad suspėčiau pagalvot, galvoju per ilgai, kad po to padaryčiau. galvoju, kur dingo mano naktys, kai žiūrėdavom filmus iki ryto, kai gerdavom vyną iki ryto, o ryte važiuodavau į darbą ir man nebūdavo bloga, nebūdavau pavargusi, nes gyvenimas pulsavo venose ir arterijose, man tik labai reikia tų žmonių, kurie mane buvo apsupę, su jais važiuodavom visur, arba niekur, ir kalbėdavom apie viską, apie viską arba tiesiog klausydavomės muzikos ir rūkydavom, o dabar nieko nebeliko, kaip sapnas, kaip rūkas, kaip cigarečių dūmai - išsisklaidė palubėse, įsigėrė į skaras ir šalikus, į duobutes kakle, į megztinių rankoves ir į visas gražiausias pasaulio dainas.

kai vis reikia ir reikia kofeino kraujyje, negaliu ir nesuprantu, kaip reiktų susidraugauti su laiku, kaip reiktų išnaudoti kiekvieną minutę, nes dabar laikas praplaukia ir tiek, aš jo nejuntu, tik atsipeikėju ir matau, kad jau viskas, ji beveik ištekėjo dangum, ir kas man beliko padaryti, tai atsisveikinti, nemėgstu atsisveikinimų; gal todėl, jog niekada nemokėjau padoriai atsisveikinti, jaučiu reikiamybę pasakyti kažką svarbus, jei daugiau niekada nebesusitiktume, visad per maža laiko, taip, aš tikrai nemėgstu atsisveikinimų, niekad nesu padoriai to padariusi, gal dėl to, jog visad tikiuosi, kad žmonės dar sugrįš mano gyveniman ir dar bus progų, optimistė, ką? beje, šiandien kažkas nutiko, negaliu nė pati tiksliai pasakyt, kas. gal sienos sugriuvo, o gal daugiau jų atsirado. gal sumažėjo reikėjimas, o gal padidėjo, suvokiu, kad ateina kuliminacija, kad nuo jos nepabėgsiu, bet šiandien buvo tiek daug sužinota, per daug, gailiuosi, kad esu tokia plepi, kad man neberūpi niekas, o po to sužinau, kad ateitys tuščios, kad ten blausios dėmės, kur turėtų būt veidai, manęs ten nėra, manęs ten nėra, manęs ten nebuvo, manęs ten nebus, bet kažkodėl neskauda. nors turėtų. pasakiau labai gerai - nes nieko kito nesugebėjau išstenėt po to pasakymo, galvojau, iš kur aš tokia naivi, iš kur tokia atvira, o po to - velniop. mano ateitis yra mano svajonė, mano ateityje jau yra žmonių, ir nesvarbu, mano ateitis yra mano pasaulis, tavęs ten nebus, mano ateitis bus svajonė, tu ten nepriklausysi, aš grįšiu į savo svajonę, tavęs ten nebus. Isn't that enough to spend money we don't have on things we don't need, to create impression that won't last on people we don't care about? - o aš nuleidžiu rankas, bet tik trumpam, tik akimirkai, šitie metai tam, kad padoriai atsisveikinčiau, o

iš kur tie pasikartojimai mano žodžiuose žodžiuose?


visi kažkur dreifuoja tolyn, visi įsikuitę savo gyvenimuose, o rankos paskendusios aliejuj, daiktai slysta iš rankų, žmonės slysta iš rankų, baisu, ką?
o dar baisiau, kad mano pasaulis kažkoks atšalęs ir susvetimėjęs, kad pati turbūt labiau įsikuitus gyvenime, nei bet kas aplink, važinėju autobusais į visas galimas puses, šokinėju per balas ir bėgu per raudoną šviesą - taip aš noriu viską suspėti, bet net to neužtenka, net to per mažai. turbūt dar reikia pradėt nebegerti kavos rytais ir šiaip, mažiau svajot.
beje, svajoti irgi yra baisu.

tiesiog užsiauginau didžiulę nostalgiją, nors, žinot, darosi baisu. (taip, tos baimės baisiai erzina) nes galiausiai adaptavausi čia. nes man vėl miela vaikščioti senamiesčio gatvelėmis ir traukti į save tą gelsvą žibintų šviesą, tą, kurio neturi jokie kiti pasaulio žibintai, ir remtis į senas, apgriuvusias senamiesčio sienas, dažytas ir perdažytas, nusilupusias ir aprašinėtas visokiais švietimas supuvo, ir klausyt mūsų juoko aidinčio tuo nepatogiu kulniukams grindiniu. ir, žinot, man patinka save ten matyti. matyti vilkinčią tą tamsiai mėlyną paltą ir dramblio kaulo spalvos skarą ir kulniukus ir ryžą rankinuką. ir garbanotus plaukus, kvepiančius migdolais. lėtai rūkančią po vienu iš tų žibintų, žiūrinčią, kaip jo akyse atsispindi ta šviesa. ir žinančią, jog geriau būti negali.


dabar atmintin grįžo tas vaikinas iš L.A., su kuriuo kažkada susipažinau traukinyje, važiuojant maršrutu Canary wharf - Shadwell, ir kuris buvo kaip iš amerikoniškų filmų, toks gražus, kaip pagrindinis aktorius. vakar sapnavau tai, buvau graži ir buvo gražu, ir saulė švietė, ir važiavom mes maršrutu Shadwell - Canary wharf, vagonai lingavo ir suposi tarp dangoraižių, vilkėjau gėlėtą suknelę ir nenorėjau pabusti.

as long as we've got time then this ain't goodbye.

bandau užsikišti tą skylę viduj, kažkur ties širdimi, ten taip tuščia, rodos, net jaučiu skersvėjus, bijau, bijau ir tiek. dar jaučiuosi per maža tokiam dideliam gyvenimui, ak.

ir ko man dabar taip norisi paverkti už visą afriką, už save, už kitus ir už nieką, verkti, skalbti rūbus, skaičiuoti skalbimo mašinos apsisukimus, sėdėti ir gerti sangriją, neturėti kam padėti galvos ant kelių, tai ir už tai dar šiek tiek paverkti.


Ir vos tik pažinau skonį liepžiedžių arbatoje pamirkyto pyragaičio, kuriuo mane vaišindavo teta (nors dar nežinojau ir tik daug vėliau suvokiau, kodėl tas prisiminimas mane pradžiugino), tuojau pat senas pilkas namas fasadu į gatvę, kur buvo tetos kambarys, prisišliejo lyg teatro dekoracija prie sodan atgręžto flogelio, pastatyto už jo mano tėvams (tą nukirstą seną sieną aš lig tol ir teregėdavau); o su namu - ir miestas bet kuriuo paros metu ir bet kokiu oru, aikštė, kur mane siųsdavo prieš pusryčius, gatvės, kuriomis vaikščiodavau, keliai kuriais eidavome, jei būdavo gražu. Ir kaip tame japonų žaidime, kai į porceliano dubenėlį su vandeniu pamerktos nedidelės, pažiūrėti vienodos popieriaus skiautelės ūmai ištįsta, susirango, nusidažo, tampa skirtingos, pavirsta gėlėmis, namais, žmonėmis, ryškiais ir atpažįstamais, taip ir dabar visos mūsų sodo ir pono Svano parko gėlės ir Vivonos vandens lelijos, ir paprasti miestelio žmonės, ir jų nameliai, ir bažnyčia, ir visas Kombrė, ir jo apylinkės, - visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, - miestas ir sodai - išplaukė iš mano arbatos puodelio.


bet tokius dalykus man norisi skaityti garsiai ir kam nors ypatingam, kam nors, kas suprastų mano tuštumas ir pilnumas, kas jas užpildytų ir pravėdintų, kai per sunku nuo pilnumo, ir, tarkim, dabar. sėdžiu, o už lango taip liūdnai lyja, jog, rodos, galėčiau būti pati liūdniausia mergina visam pasauly. jei tik.


aš žinau daugybę būdų, kaip reiktų teisingai gyventi, ir visi tie būdai prasideda labai neteisingomis priemonėmis, skausmingomis ir net slegiančiomis. todėl toliau burbuliuojam kartu su virduliu.
o bedugnė čia. jaučiu tą stingdantį šaltą alsavimą nuo jos, jaučiu tą keistą kvapą, visaip bandau pabėgti nuo jos, bet ji tokia didžiulė, tokia neaprėpiama, nuo čia iki pat Italijos, ir aš niekaip niekaip nesugebu perlipti per ją, per save, jaučiuosi per daug maža ir per mažai verta, lengvai nupučiama dulkelė nuo batų galo.

gyvenimas turi labai keistą savybę - pasikeisti blogiausiu metu. ir tada reikia keisti visokius požiūrius, normas, vertybes ir pasaulėžiūrą. ir tada nesupranti, gerai tai ar blogai, nes juk keiti visą save, griauni ir statai iš naujo.


jau seniai laikas buvo susiprasti, kad kažkada viskas pasidarys taip rimta, taip labai labai rimta, kad nebeliks laiko jokiem pertraukiniams kavos puodeliams, jokiems žvilgsnių nukrypimams pro langą ar tiesiog tinginiavimui.
jau seniai turėjau pratintis prie tokio gyvenimo, kai rutina tampa tuksenimas į knygas, jau seniai turėjau susivokti, kad kitaip ir nebus.
taaai, ką aš čia veikiu?

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~


Į viršų 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
 
 Puslapis 11 [ 1 pranešimas ] 




Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Lietus sekmadienį.


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

 
 

 
Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai


Aurimas Rapečka. +37062657659, skype: anonymaz3, Laima. Paskutinis atnaujinimas 2020-12-14.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007