Registruotis    Prisijungti    Forumas    Ieškoti    DUK

Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Lietus sekmadienį.




 Puslapis 11 [ 2 pranešimai(ų) ] 



Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: savęs neieškant
 Standartinė Parašytas: 2010-12-11 00:46 
Užklydėlė (is)
Užklydėlė (is)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005-10-12 13:47
Pranešimai: 192
Miestas: Debesų šalis.
ai, nežinau. pabandžiau kažką parašyti. rezultatas:

Pasauliai kuriasi ir griūna. Padarytos klaidos nedingsta, jos tarsi randai ant kojų ir alkūnių. Jų neišpirksi nueidamas į bažnyčią ir sukalbėjęs penkis „Tėve mūsų“. Jų nepaslėpsi pleistrais ar kremais šalinančiais randus. Ir formos jų nepakeisi. Gali bandyti slėpti po drabužiais, tačiau jie yra. Jie nedingsta. Kaip mintys galvoje. Kitus apgauni, o pats lieki basas.
Kaip aš gyvenau? Kaip aš gyvenau... Abejoju, ar tai buvo galima pavadinti gyvenimu. Su laiku atpratau galvoti. Tada ėmiau mokytis atsikratyti pašalinių jausmų. Siekių. Svajonių. Tikslų. Pamenu, kai buvau aštuoniolikos, svajojau įgyti magistro išsilavinimą ir išvykti į užsienį. Galvojau, turiu patrauklius veido bruožus ir komunikabilumo dovaną. Tikrai rasiu ką nors. Neliksiu už borto. Randas.
Tada galvojau, jog pasiekti kažko galiu ir čia. Kam važiuoti laimės ieškoti kitur, kai ją susikurt gali visai šalia? Prisiskaičiau kvailų sentencijų apie gyvenimą ir maniau, jog mano laimė taip pat bus kaip tie ieškomi močiutės akiniai – ant nosies. Tikėjau. Tada pajutau spaudimą iš tėvų, jog vis dar gyvenu po jų stogu. Randas.
Iškelta galva išėjau, išrėkiau žodžius, kurių niekad neketinau sakyti. Kurie gimė galvoje akimirksniu. Gailėjausi ir, pripažinsiu, buvo dėl ko. Įskaudinti lengva, bet net atsiprašius, lieka randas. Ant širdies. Įsivaizduojat, kaip atrodo mūsų širdys gyvenimo gale?
Neteiskit. Neturėjau kur dėtis. Pinigai tirpo šviesos greičiu. Reikėjo kažką daryti ir greitai. Ne, ne. Jokių nelegalių dalykų. Sąžinę dar turėjau. Su viduriniu išsilavinimu galėjau tik valyti klozetus ir plauti indus, kokioje pakelės užeigoje. Todėl turėjau pasirinkti, ar parduoti sielą velniui, ar nusižeminti sau.
Velnias turi daug vardų. Liuciferis, Šėtonas, Mefistofelis, Belzebubas, Adramelechas, Molochas, Saitanas ir dar daug kitų. Mano velnio vardas buvo Rafaelis.
Paspaudėm rankom.
Turėjau užtikrintą darbą, pastogę, pinigų ir maisto. Ir darbas nebuvo sunkus. Pradžioje net visai patiko, kol galų gale radau save nieko nedarant. Nieko nesiekiant, tik diena iš dienos regresuojant.
Mačiau daug veidų, kurie laikui bėgant išnyko iš atminties, tačiau vieno veido aš iki dabar nenustoju sapnuoti. Sidabro spalvos akys, kurias gaubė riestos blakstienos. Jose mačiau visą pasaulį, kurio troškau. Mačiau visas paslaptis, kurias norėjau atskleisti. Oda turėjo būti švelni kaip aksomas. Kitaip negalėjo būti. Dramblio kaulo spalvos oda. Užsimerkdavau ir galėdavau jausti švelnumą savo pirštų galais. Kaklo duobutėse užuosdavau kvepalus. Jaučiau plaukus slystančius tarp pirštų.
Kiekvieną naktį sapnuodavau vėl ir vėl. Kartais tai būdavo ieškojimas. Pilkų akių. Kartais žiūrėjimas į tą tobulą veidą bandant išsaugoti kiekvieną veido bruožą. Sapnai keitėsi, o veidas – ne.
Atrodė, kad gyvenau taip visą laiką, nors iš tiesų tai tebuvo daugiausiai savaitė. Tačiau aš jau nebegyvenau tuo laiku, kurį rodė kiekvienas žemės laikrodis. Todėl ta savaitė man nieko nereiškė. O gal atvirkščiai – reiškė viską. Nes eilę metų egzistavau, o štai aną savaitę lyg iš sapno pabudau. Nors greičiau juose skendau.
Apskritai, mano nebuvimas per daug komplikuotas. Žmonės miršta, jie palaidojami žemėje, iš kurios mes maitinamės, kurį laiką per lapkričio pirmąją už juos degama žvakutė ir Kalėdoms padengiama vieta. O tada baigiasi kalbos ir maldos, atvaizdas paskęsta praeityje ir tiek. Paprasta. Gyvenimo ratas. O aš savo nebuvimą baisiai sureikšminau, prisikaliau prie kryžiaus ir pasmerkiau save, po to bijojau, tada kaltinau, žodžiu, susireikšminau.
Bet tas niekaip nedylantis veidas griovė mano pasaulį. Aš negalėjau kaltinti. Laukdavau akimirkos, kol pajusiu venose tekantį kraują, kai tos lūpos taria mano vardą. Aleksai, - sako ji, lyg būčiau svarbiausias žmogus žemėje.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~


Į viršų 
 Pranešimo tema:
 Standartinė Parašytas: 2010-12-19 01:35 
Užklydėlė (is)
Užklydėlė (is)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005-10-12 13:47
Pranešimai: 192
Miestas: Debesų šalis.
Žaidžiant gyvenimą nėra nugalėtojų ar nugalėtųjų. Esi pats vienas, prieš save. Pasmerkiantis save likti randuotam, arba stengiantis jų išvengti. Pasimokyti. Nes esu įsitikinęs, jog visa žemė su visais žmonėmis yra sukurti tau. Kad išmoktum, tobulėtum, galbūt niekada jų nepažintum, o gal atrastum save kiekviename jų. O gal jie visi esi tu. Hitleris, išžudęs begalybę ir begalybė mirusių. Naikintuvo pilotai, kurie įsirėžė į dangoraižius ir visi tie žmonės juose. Ir paralelinėse visatose dar tūkstančiai tokių planetų, tiesą sakant, 6,8 milijardo. Taip. Tiek planetų. Kurios persipina ir prasilenkia. Pasauliai kuriasi ir griūna.
Pamenu, kai ji pasirodė pirmą kartą. Kaip visad savo popierių paraštėse spalvinau langelius, apsimesdamas, jog kažką įtemptai skaičiuoju. Tada ji paskambino tuo erzinančiu skambučiu ant registratūros stalo. Nenorom pakėliau akis ir nebegalėjau atplėšti. Didelėse, katiniškose akyse žibėjo smalsumas. Procedūrą atlikinėjau ramiai, žodžiai automatiškai byrėjo iš lūpų. Tiesą pasakius, aš nė nepamenu, ką jai sakiau. Jau seniai buvau paskendęs fantazijose apie jos odą ir balsą.
- Malonios viešnagės... – perskaičiau vardą iš svečių knygos, - Mari Čarlton.
Mari... jos net vardas buvo tobulas. Paslaptingoji nežymiai nuraudo.
- Dėkoju... Aleksai, - ištarė su tokiu nuoširdumu, kad akimirką net pajutau savo širdies dūžius.
Nebežinodamas ką daryti, skubiai linktelėjau ir atsivertęs knygą ėmiau rašyti visus vardus, kokie tik šovė į galvą. Kad pasirodyčiau užimtas. Šiame darbe reikėjo tai mokėti daryti – vaidinti. Visi prieš tai buvę mano darbo vietoje iškrisdavo po pirmos savaitės. Žinoma, juk čia laikas tarsi sustojęs. Turiu pasakyti, jai pasirodžius viešbutyje laikas pasidarė kaip niekad gyvas.
Neperspėjau – nuo tos dienos, kai ji pasirodė viešbutyje, mano mintys sukosi vien tik apie ją. Gal ji ir nebuvo tobula. Po dešinės akies kampučiu ji turėjo mažytį apgamą, dažnai pamiršdavo, ką sakanti, apskritai, kartais būdavo per daug vaikiška, o po to dar ta jos amnezija... Taip, ji toli gražu nebuvo tobula, tačiau buvo. Mano gyvenime. Jei prieš ją užsiregistruoti būtų atėjusi kokia kita mergina – būčiau puolęs dėl jos. Tačiau visos kitos merginos atėjusios po jos buvo tuščios vietos, niekas, palyginus su Mari.
Kitas, įstrigęs įvykis, buvo pirmoji vakarienė. Meluoju. Viskas, kas sukosi apie ją, įstrigo mano atmintyje taip giliai, jog net norint negalėjau pamiršti. O būdavo akimirkų, kai nekęsdavau savęs, kad nesugebu viso to išmesti iš savęs. Galiausiai grįždavau prie begalinio dėkingumo jai, jog pažadino mane iš to amžinojo sąstingio. Bet grįžtu prie vakarienės. Sėdėjau tolimiausiame kampe, savo pamėgtoje vietoje, galbūt dėl to, jog ties ta vieta nedegė lemputė ir niekas nesivargino jos pakeisti. O aš jausdavausi tarsi susiliejęs. Ir tada valgomajame pasirodė ji. Paslaptingoji įplaukė į salę pasiglemždama visų susidomėjusius žvilgsnius. Susikaupiau ties savo vakariene, tačiau akies krašteliu nuolat žiūrėjau į stiklinę sieną ir Mari atspindį joje. Mačiau Rafaelio žvilgsnį, tą Šėtonišką žvilgsnį, kai jis ko nors trokšta. Skaičiavau jos išgertas vyno taures, o galvoje kūriau jau septyniasdešimt ketvirtą planą, ką pasakyti nuėjus prie jos staliuko, kad išgelbėti ją. Ties sekančiu planu jie pakilo, mačiau, jog Mari pakankamai apkvaitusi. Taip, nors tada dar nebuvau visiškai pametęs galvos dėl jos, tačiau buvo gaila. Tuščiavidurė, - pagalvojau.
Tačiau praėjus penkiolikai minučių, man besėdint savo poste, iš antro aukšto nusileido Rafaelis. Praeidamas nusikeikė ir pažiūrėjo į mane. Ar dirbu. Žvilgsnyje jokio gašlumo, tik baimė. Siaubas. Nuostaba. Pirmą kartą jį mačiau tokį. Tada supratau, kad ta mergina kitokia. Jei ji mano asmeninį velnią su visu pragaru sugebėjo taip sutrikdyti.
Žinote, niekada neturėjau merginos. Buvo viena tokia mergaitė mano kieme, neklaužada, mušdavosi skaudžiau už berniukus. Patiko man ji, bent jau taip maniau. Nežinau, koks jausmas yra mylėti, koks jausmas, kai tau žmogus patinka. Tačiau kiekvieną kartą kai pagalvodavau apie Mari, mano kūnas patirdavo trumpą elektros šoką. Ji tapo visatos centru, Saule, apie kurią sukosi visas mano gyvenimas. Koks naivus buvau, - pagalvojau po to, kai pamačiau, jog visatos centru ji buvo ne tik man.

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~


Į viršų 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
 
 Puslapis 11 [ 2 pranešimai(ų) ] 




Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Lietus sekmadienį.


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

 
 

 
Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai


Aurimas Rapečka. +37062657659, skype: anonymaz3, Laima. Paskutinis atnaujinimas 2020-12-14.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007