Registruotis    Prisijungti    Forumas    Ieškoti    DUK

Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Lietus sekmadienį.




 Puslapis 11 [ 1 pranešimas ] 



Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: atodūsiais
 Standartinė Parašytas: 2010-12-19 22:57 
Ieškotoja (as)
Ieškotoja (as)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2005-10-12 13:47
Pranešimai: 260
Miestas: Debesų šalis.
žinot, man labai patinka paskutinį savaitgalį prieš kalėdas mergaitiškai išgerti du butelius karšto vyno su vaisiais, klausant Mrazo ir kitų gražių dainų, mergaitiškai kalbant apie visokius niekus, krizenant ir rūkant prie garintuvo, nes eiti į terasą jau per šalta;

ir šiandien visą dieną žiūrėti draugus, apsivilkus pižamą valgyti ledus ir ryžius, ir pyragus, ir itališkus pusryčius, kalbėti su sese, kuri pasakoja apie Angliją ir apie didžiules pusnis sniego ten, ir kaip traukiniai nevažinėja, o taksi pigūs, jais važinėja į darbą,


o ar tik man vienai skaitant Škėmą norisi juoktis, verkti, šypsotis ir krykštauti? labiausiai, verkti, bet vis tiek, kiekvieną žodį įsiurbiu į save, lyg tai būtų ne klausimas, o natūrali būtinybė. Dievaži, and im free, free fallin', kaip gniaužia kvapą skaitant.


o kas čia tokia visiems iš eilės skelbė, jog nerūpi, nereikia, nė trupučio? kas čia tokia pamačiusi, kad jo nebebus, kad nebebus juodų kavų be cukraus ir ilgų vaikščiojimų senamiesčiu, kad nebebus ilgų apsikabinimų ir bučinių ant kaklo, taip staiga susirūpino, kad dabar tik pirštai virpa, visai kaip tada, ir virdulys burbuliuoja, kaip tada, ir daugybė vienišų kavos puodelių laukia - kaip tada. vaje, galvoju, žmonės manęs nepamiršta. jie nuo manęs bėga.
ir kaip tada reikia gyventi, kai žinai tokią tiesą? kai vėl ir vėl tai kartojasi, kol galiausiai suvoki, jog visi, kurie kažkada buvo šalia ir sakė, kad niekur nedings - staiga ėmė ir dingo iš gyvenimo taip pat greitai, kaip dingsta kava iš puodelio. kaip gyvent? nes jei atvirai, tai aš nė nežinau ką tokio padarau jiems. ar ko nepadarau. žinot, baisu. nes dabar nė nepajudu link finišo. tiesiog sustojusi ties startu. dabar tik bėgt į visas keturias puses, arba į vieną, pati žinau kurią.

ir nebesirangysiu praeitimi tau į paširdžius dūstant.


tada suvokiu, kad jis baisiai gražiai šneka. bet tik tiek, tik.

ir dar pagalvoju, prieš murkdantis Škėmoj - kaip norėčiau gražiai kalbėti;


mano telefonas neberodo jokių gyvybės ženklų -




galėtų ir mano galva taip pat, nes supratau, kad tik nuo lietuviško alaus galvos neskauda, bet lietuviškas alus net ir užsienyje brangesnis už kitus, o akimirkos žavesy paskendus, bet koks alus yra alus, tai taip ir būna, kai ryte atsikeli ir jauti beprotišką kofeino trūkumą kraujyje, norisi gulėti lovoje visą ateinančią savaitę lygiai taip pat kaip nusipirkti naują tušą, pažiūrėti su Džeiku kovos klubą, pabendrauti su bff, kurio buvau nemačiusi gerą pusę mėnesio, o vakar jis mane parvežė namo, persimetėm keliais žodžiais, tik niekaip nesupratau, už ką toks pyktis ant manęs, tai galvoju, kurgi ta mūsų draugystė, turbūt badu nusimarino, mhm;


- o dabar jau nebežinau kaip gyventi reikia, nes viskas verčiasi ir verkiu per biografinius filmus apie Hemingvėjų ir juokiuosi, kai baisiai skauda, juokiuosi ir galvoju, kaip neperžengti tos plonytės ribos, kada kvatojimas virs kūkčiojimu, bet dar kol kas labai stengiuosi, tai pusiausvyra yra, gerai. be to, aš nespėju su darbais, tačiau paskaitos jau tuoj pasibaigs ir turėsiu daugiau laiko, tik labai baisu, nes baigiasi dar vienas dalykas mano gyvenime, kuris žymės kito dalyko pradžią, ak, tikrai, ypatingai baisu.
ir daaar, A. kviečia į kažkokius suaugėliškus debatus apie šeimą, tai sakau greitu metu nekursiu šeimos ir nesu dar tokia didelė kaip tu, šiek tiek ironizuodama, bet iš tiesų, yra daug svarbesnių dalykų už visuomeninį gyvenimą. tai - asmeninis.


bet o ką daryt, kai taip nori sauso sniego, kuris nečeža po kojomis ir kuris nėra slidus, kai jis netirpsta ir nešalta lauke, tik kvėpuoji ir jauti, kaip tas šaltis gydo, valausi taip savo nuodėmes ir negeras mintis, mintis apie tai, ką ne taip darau, kad nuolat lieku išduota, ko nepadarau, kad lieku viena, po to žmonės po keliolikos savaičių rašo, jog čia aš pradingau, aš neberodau gyvybės ženklų, pasiilgau - sako, - gal turėsiu laiko ateinančią savaitę, bet tik tiek, tušti pažadai tik dar labiau griauna viską aplinkui, tik dar labiau norisi bėgti nuo tokių žmonių, po to sakau suprantu, juk pati gyvenau tokį gyvenimą, pati buvau išsižadėjusi visko, bet manęs laukė, todėl jaučiu atsakomybę pati palaukti. na, gerai, galvoju, visiem ateina laikas užaugti. bu

_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~


Į viršų 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
 
 Puslapis 11 [ 1 pranešimas ] 




Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Lietus sekmadienį.


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

 
 

 
Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai


Aurimas Rapečka. +37062657659, skype: anonymaz3, Laima. Paskutinis atnaujinimas 2015-03-15.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007