Per kokią pam. ar pertrauką apsidairyk, gal sutiksi kieno žvilgnį

meilė juk nevienintelis būdas kad gaučiau dėmesio ?

yra ivairiu budu, kaip susilaukti demesio. Pvz: mano mokykloje viena mergina praeita savaite soko striptiza, rimtai cia nejuokauju pasekmes tai manau daugelis zino. bet bent atkreipe visu demesi gan orginalus budas

Gerai juokauju, jei kalbant apie tave, tokiu budu nesiulau butent tau ieskoti demesio!

_________________
Na ir kur Tu pradingai???....

turbūt tai pats beviltiškiausias būdas būtų ir aš tikrai tikiu, kad atkreipė ne vieno dėmesį tačiau nesvarbu kiekis, svarbu, kad dėmesys būtų su pagarba kad ir kaip bebūtų ačiū už patarimą pralinksminai

Mintys ateina ir dingsta, o gyvenimas nesustodamas rieda. Trokstu i viska zvelgti is taip aukstai, kad aprebciau visa begalybe ar bent tiek, kad uztektu nesuvarzytai ir laimingai gyventi.

Galbut tai mano gyvenimo siekis, galbut svaja, o gal tik kvaila mintis, kuri ateina ir dingsta...

Gyvenimas lyg akmeninė siena. Vienas menkas pagiežos žvilgsnis gali sugadinti visa dieną ir rodos ta siena subyra į daug nereikšmingų šipulių. Tada nieko nebelieka, atsiveria tokia tuštuma, kuri priverčia pasijusti taip keistai ir nejaukiai... Vieni iš kart pradeda statybos darbus ir susigrąžina prarastą nuotaiką ir gyvenimo džiaugsmą, o kiti taip ir lieka stovėti toj beribėje nežinomybėje, kurią pavadinčiau depresija. Tačiau yra visokių gyvenimų, visokių nuotaikų ir aplinkybių. Nuo vienos šypsenos ši siena gali pasiekti debesis, atrodo skrajoji kažkur padangėje, o iš džiaugsmo širdies neina nulaikyti. Nuo vieno švelnaus prisilietimo ši siena nušvinta gražiausiomis pasaulio spalvomis, viskas atrodo taip šviesu ir lengva. Nuo švelnaus kuždesio ausyje tai, kas buvo sugriauta, gali vėl virsti tvirtove, kuri bus atspari betkokiam blogiui.

Dar tik statau savo gyvenimo sieną ir esu abai naivi manydama, kad be jokių pastangų pagalba pati mane susiras. Stebiu kitų sienas ir pilis, mąstydama, ką jie daro blogai, o ką ne, bet žnoma ne visada pasimokau iš kitų klaidų ir manau, kad dar bus visko mano pasaulyje; ir liūčių ir saulėtų dienų.

gyvenimas-tai žaidimas, kurio nemoku žaisti.

nusišovė paukštukas, nes per daug žinojo

Dar kartelį įsitikinau, jog gyvenimas- kaip žaidimas. Nors ir moki visas šio žaidimo taisykles, vistiek visada laimi tas, kuris sugeba jas apeiti.

Niekaip negaliu įvertinti savo jėgų ir sugebėjimų. Bijau pasirinkti tai, kas bus man neįveikiama, bet tuo pačiu kažkas naujo, įdomaus. Bijau pasirinkti tai, ką sugebėčiau, nes vėliau gailėčiausi prarastų svajonių. Būna dienų, kai jaunatviškas maksimalizmas atveria visus kelius į visus troškimus. Būna dienų, kai negaliu sustoti kankinusi savęs. Tada nebenoriu nieko...

Mėgstu susikurti skausmą, mėgstu skausmą išgyventi tik savy.

Tylus lietus
Man suteikia sparnus,

Dora širdis
Pravėrė man akis,

Gili migla nakty
Leidžia pabūt su savimi,

Suprast kas tikra, kas tik praraja
Man primena atsiminimai apie tave,

Maži lašai vėl rieda per mane
Jie griaužia sąžinę baisiausiam košmare,

Sustok, prašau,
įsiklausyk lietaus, nes tik tyla
Padės atrast save
Pažadins tai, ką greitai pamiršai,
Tai, kas viską tirbdė kaip karši garai,
Pakilt su jais, vėl būt lengva
Aš jau galiu, tik ne viena,
Aš laukiu tos doros širdies,
Kuri pabus, atvers akis.