[quote="Astius"]Šiandiena lapkričio 21diena.


Nebesuprantu nieko... Noriu atlikti savo pareigą kaip mokyklos mokinių tarybos pirmininkė, bet niekas nesigauna. Šiuolaikinis jaunimas absoliučiai nieko nebenori... Turi keista nusistatymą ,,Kam reikia?'' arba net ,,Kas gali daryti tokį šš???" Tai kaip gali kažką pakeisti savo mokykloje jei nieko mokiniai nenori? Pyktis ima, kad keli atsiranda ,,kietuoliai'' kurie vadovauja visai mokyklai... Ar tai normalu? Gal aš atsilikusi nuo šiuolaikinio jaunimo, nes man įdomu dalyvauti įvairioje veikloje? O gal tiesiog to jaunimo smegenėlės yra jau pragertos ir prarūkytos? Kokia bus kita mūsų karta, jeigu jau vaikas dar net neturintys 10metų žino kokius cigariukus rūkyti geriau, kurie stipresni? Arba apie alkoholį kalba kaip ekspertai?

Sunku suprasti jauno žmogaus, asmenybės mąstymą...


Na o dabar apie mano pyp dieną.

Rytas sunkus kaip ir kiekvieną pirmadienį. Pirma mintis atėjusi į galvą ,,O dieve, vėl į mokykla'' Oras tragiškas, kelia daug niurių minčių. Pagaliau sugebėjau atsijungti nuo to vienatvės jausmo. Dzin kad esu viena, bet užtenka ir tikrų draugų. Tik kaip išmesti tą liūdesį iš širdies, kuris viską primena, tas akimirkas kartu... Laikas po truputį man padeda tai užmiršti... Bet tai sunkiai sekasi... Kiek dėl tavęs padariau, o tu? Beprasmiška apie tai kalbėti. Bet žinai aš pasiilgau to kvapo, tų akių, to švelnaus balso. Žinau kvaila esu, kad nemoku susitaikyti su tuo kas įvyko, bet tiesiog aš noriu mylėti.

Gana verkšlenti, spaudžiam ,,delete'' ir į gyvenimą kaparojamės toliau. Negalim gyventi praeitimi, reikia siekti ateities

Sekmės tau siekiant ateities

_________________
Laikas mūsų nekeičia, tik tobulina )

Nėra ko nusivilti. Viskas bus gerai

_________________
Umo te, umo me ! <3

Šiandien lapkričio 22diena.

Mokykloje būti blogiau nebegali, teko rašyti iš 7pamokų 4testus ir vieną kontrolinį. Taip diena praėjo be įdomesnių nuotykių. Turėjau visa diena puikiausia nuotaika kol... Kol grįžus neužmigau. Sapnavau labai jau keista sapną, gal geriau sakyti net košmarą. Sapnavau kaip džiaugiausi buvimu su savo brangiausiu žmogumi kurio nebėra šalia manęs, jis išėjo, paliko mane dėl kitos. Košmare buvau su ta pačia nuotaika kuria turėjau ir mokykloje šiandiena. Kalbėjau su juo, jaučiau tą kvapą kurio seniai jau neoščiau. Jis man kartojo vis ,, Aš šalia, tik tu neliūdėk'' Ką tai galėtų reikšti? Prabudusi kažkodėl akyse pradėjo kauptis ašaros, Riedėti skruostu iki lūpų, o lūpos atkartojo tuos pačius žodžius ,, Aš šalia...'' Nejaugi tai gali kažką rimto reikšti? O gal čia taip, nes prisiminiau vėl jį, nes atsiranda tokių puspročių kurie tai būtinai primins...

Palauk prieš verkdama, juk davei sau žodį. Laikykis jo... Žadėjau sau, kad gana galvoti apie tai, bet tiesiog taip neišeina. Kvaila net...

_________________
Laikas mūsų nekeičia, tik tobulina )

Gruodžio 6diena

Šiandiena ryte pamačiau pirmąjį sniegą. Pirma mintis atėjusi į galvą buvo, gaila kad jo nėra namie (tai mano brolio). Visada sakiau nuo rugsėjo mėnesio pagaliau jis išvažiavo, šiandiena supratau, kad man labiau nei bet kada jo trūksta. Prisiminus vaikystę, kai ryte pabusdavau ir bėgdavau jį pažadinti, kad pamatytų kaip krenta tos baltos kruopos iš dangaus, bet šį rytą jau taip nebebuvo. Ir dabar suprantu, kad mes pradedame suaugti, kai jaučiame kažkokį ilgesį vienas kitam. Va taip būna )

_________________
Laikas mūsų nekeičia, tik tobulina )

Gruodžio 14diena.

As rasau Tau laiska... Rasau zodziais, rasau jausmais, rasau mintimis... Apie savo meile Tau... Mano jausmai-vaivorykstinis langas, dalijantis sirdies pasakas. Dovanoju Tau save... Noreciau Tau padovanoti save, tik ar Tau to reikia? Ar Tau reikia tikros ir nuosirdzios meilės? Ar Tu zinai, kas yra meilė? Ne, tai ne automobiliai, ne pinigai ir ne grazus daiktai. Tai sirdies daina... Tai lyg po saltos ziemos is siltų krastu grize pauksciai, kurie mosuoja sparnais ir, tarsi gaudydami tolstančios saulės spinduli, soka nuostabu soki medziu sakomis... Tai lyg jausmas, kai tavo širdis pagauna klaidziojanti saulės spindulėli... Meilė-kaip paukstis. Ji turi skristi, istiesti sparnus... Musu meilė neskraido... Tačiau paskutinįsyk leidziantis saulei, paskutinįsyk lyjant... Aš ištiesiu į Tave rankas, kaip sparnus, kurių niekada neužauginsiu savo sirdžiai... meile - tai ramybe, kai vakare, po sunkios darbo dienos apkabini mylima zmogu ir akimirksniu nurimsti.. štai ko man reikia, tik suprask tai...

_________________
Laikas mūsų nekeičia, tik tobulina )