Nesuprantu žmonių... Žmonių, kurie yra jautrus... Žmonių - verkiančių dėl meiles. Juk kažkas yra pasakęs, jog tai tik dar vienas gyvenimo ratas. Gal krumpliaratis ir kitas, bet ašis tai ta pati. Gal ir sukasi lėčiau. Bet sukasi.

Jo laikas? Taip. Bet nesuprantu. Juk nei kas numirė, nei kokia nelaime. Bet verkiama taip, lyg širdį plėštu plikom rankom iš krūtinės. Sunku? Taip. Pasišnekėk su tėvais, seneliais. Draugais galu gale. Juk išsipasakojus visada lengviau būna. O jei dar koks vienas turintis kalbos dovana ir paguosti sugeba... O čia - užsidarom kambary ir tyliai kukčiojam. Į mišką nubėkit, išsišaukit. Nesuprantu. Ir turbūt niekada nesuprasiu...















Bet palauk, juk Aš vienas iš tokių.

_________________
Kai tik pradedi manyti, jog nebegali būti geriau, viskas dramatiškai pablogėja...

Hm.. Uždaras buvau.. Sunku būdavo išsikalbėti. Dabar easy as 1.2.3, bet savo bėdom nesidalinu su artimais, kai žinau, jog ir jiems nėra lengva. Kartais reik netik apie save pagalvot, bet ir apie kitų bėdas. Kogero lengviausias būdas vienatvėj(pvz) - Ramiai su savim pasišnekėti.. Tai yra naturalu ir sveika protui. Atsigaut po visų problemų esančių asmeniniame gyvenime nėra taip paprasta, tačiau kaupti viską yra blogiau, nei laukti mirties.. Nes tai ir yra artėjimas prie pačio sunaikinimo.

O kas čia blogo verkti? Ar tai bausmė sau? Mano manymu, tai tiesiog jausmų atidėliojimo pasekmės - tai lyg liga, kurios negali kontroliuoti, nesigydęs ankščiau laiko.

Aš nesuprasiu tų žmonių, kurie jautriu gyvenimu remiasi ir nebando keistis. Tai lyg gyventi ir laukti pačio mirties laiko...

_________________
Nesigailek del to ka padarei - Gailekis del to ko nepadarei.

Kas žino.. Gal.. Kažkada.. Širdyje - nerimas, laukimas ir nežinomybė. Svajose - viena kryptim skrendantys balti balandžiai, gilus vandenynas ir visa spalvų gama žydinčios gėlės. Realybėjė – kvėpavimas pykčiu, nesibaigiantis lietus ir tamsus miškas be išėjimo. Aš tikiuosi, kad tu supratai. Mano viltis dar gyva. Myliu.

Gerai pasakyta .. Tik nieko nesupratau But suppose he understands. ; -)

_________________
Nesigailek del to ka padarei - Gailekis del to ko nepadarei.

Tikėjimas viltis ir meilė

Verkti yra gražu. Ir nuoširdu. Ar dėl meilės, ar dėl dar kažko, vistiek tos pačios ašaros. O jei kažkam atrodo, kad čia yra labai nevyriška, tai pasiūlyčiau pažiūrėti ar esti tie vyrai jau tokie vyriški, kokie jaučiasi, ir kitais aspektais.
Na, aišku, ašaroms turi būti tinkamas laikas ir tinkama vieta.

Nesuprantu vyru ... Kurie neprisileidzia ... Uzsidare... Nemato, kad nori padeti...Nesuprantu ...

Gi nevisi mes vienodi, ne visi pagal viena tarsi sablona sukurti. Is esmes mes visi esame jautrus, taciau ne visi tai pastebi ir suvokiai, kiti specialiai bando tai maskuoti. Taciau ar tai blogai, ar tai nuodeme? Nesvarbu kas ka sako, juk verkti yra grazu... Jautrumas istiesu parodo atskleidzia zmogaus vertybes, parodo ir tai jog tu dar esi zmogumi ir turi kazka savyje gero! Kitiem suvokti gal bus sunku, kol kas neatsitiks, tragisko ar kokia nelaime ar dar kas nors, bet su laiku kiekvienas tai pastebi. Vienas maziau, kitas daugiau jautresnis...

_________________
Na ir kur Tu pradingai???....

Sugebejimas isgyvent, isigyvent ir pajust yra tobula dovana. Lietuviskas kraujas jau ir taip kompleksuotas, issaugokit dar kazka svento kiekvienas savy.
Ir praradimai lygiai tiek pat svarbus kaip ir nauji atradimai.

_________________
Buna tokiu vienetiniu zmoniu,kurie ieje nebeiseina, nors jokie materialus santykiai tarp ju ne(be)egzistuoja.

V.P.

visiskai pritariu... kartais verki todel, kad nebetelpa skausmas tavy, verki, nes kai kas iseina o tu lieki vienas...o vyrai ir verkia tik ne visi tai pripazysta ir del tos pacios meiles, kad ir kokie jie kieti ir emociskai stiprus buna, bet ir jie verkia...

Manau nepriversi savęs neverkti, jei tau skaudu.. Jei jautiesi vienišas, pamirštas, paliktas.
O dėl meilės verkti normalu manau.. Jei tikrai mylėjai žmogų ir jį praradai, nebesinori be jo gyventi, ir lieka tik verkti..
Manai, kad tik miršta žmogus galima verkti?
Mano vaikinas mirė - verkiau ir tada, ir dabar, kai praėjo 6mėnesiai. Verkiu, nes nesveikai mylėjau ir myliu.

Manau, geriau paverkti nei laikyti savyje. Aš mėgstu sakyti, "Išverk save, kad skausmas nepradėtų bėgti per širdį". O kalbėti ne visada yra lengva. Kartais manau, net geriau pabūti vienam, ir viską blaiviai apmąstyti. Pažvelgti į situaciją iš visų prizmės pusių. Nes mes dažnai mėgstam sakyti kad žiūrim iš visų pusių, tačiau žiūrime iš tos pačios, tik į kitas puses. Taigi.
Nėra blogai verkti, tik kartais būna per daug, nes verkdamas žmogus gaili savęs. Tai nėra labai gerai, kai to per daug. Tačiau kartais, tiesiog imi verkti pats nesuvokdamas kodėl. O kaip nervina dar, kai turi aiškinti kitam žmogui dėl ko tu lieji ašaras. Taigi, kaip minėjau, kartais geriau paverkti vienam, ir kalbėtis su savimi. Nes niekas taip mūsų gerai nesupras, taip kaip mes patys save.