|
Kiekvieną vasarą statau smėlio pilis. Supilu iliuzijų ir vilčių kupiną smėlį į kauburį… Jį vis gražinu, lyginu ir auginu. Atsargiai suformuoju pilies motyvą… Tada lėtai jį kuriu dar. Piliai išlipdau langines, pro kurias matosi tik migloti sapnai. Išlipdau ir vartus, didelius ir ištaigingus. Apgaubiu šį eilinės vasaros kūrinį apsimestine meile, suvaidintomis džiaugsmo ašaromis, vogtais apkabinimais, bučiniais ir glamonėmis. Ir lyg mažas vaikas, įsitikinus savo tiesa, stoviu šalia šio mūro. Neraudonuodama, nemirksėdama, atvira širdim ir tikinčiom akim aiškinu, jog ši pilis - tai mano vasara, joje viskas tikra: tikras džiaugsmas, tikra meilė… Tik praeiviai keistai nužiūri ir nusijuokia…
O kas vasara, aš tikiu ja. Tikiu pilimi, tikiu iš jos pastatytais žodžiais ir netikra meile. Tačiau taip kiekvieną vasarą šią pilį nuplauna gyvenimo ir laiko jūra. Ji lyg pasišaipydama iš mano aklo tikėjimo viena banga palaidoja mano tikėjimą, mano suvaidintą ir iliuzijomis apipintą vasarą. Ir vėjas, atrodytų, jūros sąjungininkas, nupučia kiekvieną smėlio pilies likutį, kiekvieną dalelę, akimirką… Ir taip kas vasarą… Vėl , vėl ir vėl…
Pamačius pirmus nukritusių lapų sūkurius atriedant į paplūdimį, prisižadu sau, jog tai viskas - daugiau nei vienos vasaros nepraleisiu čia, kvailai ir vaikiškai tikėdama iliuzijomis ir melu, statydama tas pačias pilis… Kiekvieną vasarą prisižadu, kad nebeskaudinsiu savo vėjuotos ir bangų apipiltos širdies. Tačiau ją vėl ir vėl apgaudinėju suteikdama vogtas džiaugsmo ir laimės akimirkas…
Ši vasara jau baigiasi. Matau atriedančius pirmus kritusių lapų sūkurius… ir vėl žadu kitą vasarą gyventi kitaip. Vėl žadu nebetikėti melu ir apgaulėmis. Vėl prižadu nemeluoti savo širdžiai.
Kartais sapnas būna toks baisus, kad norisi kuo greičiau iš jo pabusti. Tačiau baisiausi būna tie sapnai, dėl kurių baisumo pabusti tiesiog per baisu, nes nesi tikras, kad tai iš tiesų sapnas, o ne tikrovė. Nes galbūt viskas vyksta ne sujauktoje pasąmonės erdvėje, o dar labiau padrikusioje realybės būsenoje. Baisiausia, kai suvoki, jog negali pabusti, nes nemiegi, o jei nemiegi, tai ir nesapnuoji, o jei tai - ne sapnas, tuomet belieka tikrovė… Ir tada bandai užmerkti akis dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar vieną… Ir atsibusti kitoje vietoje, tačiau atsibusti kitoje vietoje neįmanoma, nes iš tikrųjų nemiegi. Todėl galiausiai tenka su viskuo susitaikyti ir priimti realybę kaip sapną, iš kurio pabusti neįmanoma.
Kad ir kaip ten bebūtų, artėja pabaiga. Pabaiga, kuri yra veikiau nauja pradžia, naujas matas, kuriuo matuosiu tolesnį savo gyvenimo etapą.
_________________
Sykį mudu sapnavom, jog esame svetimi. Pabudome, kad atrastume, jog esame brangūs vienas kitam... *~
|
tekstukas verciantis susimastyti, megstu skaityti tokius
