Man begalo sunku išlieti savo mintis ant popieriaus lapo. Tai beprasmis jausmas, kuris žudo mane kiekvieną dieną, kiekviena minutę ir sekundę. Jo neįmanoma pamatyti, išgirsti, bet galima pajusti. Tikriausiai tai vienintelė ir jaučiu. Kažkada mėgau rašyti dienoraščius, tik supratau, kad juose nepatalpinu, tą ką norėjau. Patalpinu detalę savęs, bet visų minčių, jausmų, aš negaliu patalpinti. Bandau kurti eilėraščius ir nelogiškuose žodžiuose patalpinti kaip aš jaučiuosi, ko aš noriu ir kaip viską pakeisti. Parašiau per 4 metus 1000 eilėraščių, kuriuose atsispindėjo mano liūdesys, džiaugsmas, nusivylimas. Nė vienas iš jų neturėjo prasmės. Nė vienas net nesuprasdavo, kad tie eilėraščiai yra tik mano iliuzija, svajonės. Gyvenau taip lyg būčiau gyvenus tik vieną dieną. Kaip drugelis skraidžiau savo svajonių padebesiais ir tikėjau, kad vieną dieną viskas mano gyvenime išsipildys. Tada buvau naivi ir tikėjau. Tikėjau tuo netikru stebuklu. Kaip norėčiau, kad tas gyvenimas būtų be monotomijos ir gaučiau daugiau entuziazmo.
Mano rojus baigėsi, kai pradėjau gyventi naują gyvenimą. Jame nieko nepažinojau, užmiršau džiaugsmo jausmą ir pasinėriau į vienatvę. Man nebuvo šansų sugrįžti atgal, o tada buvau vaikas, privalėjau gyventi, nesvarbu kaip ir kur. Aš tiesiog privalėjau. Jai leistų laiką atsukti atgal ( žinau tai neįmanoma) būčiau protingesnė ir žvelgčiau į savo gyvenimą plačiomis akimis. Pasaulis didelis, o aš it maža skruzdėlė laksčiau iš vietos į vietą ir nieko nenuveikdavau. O laikas prabėgo taip greitai...
Atrodė, kad mano vidus nieko nepasikeitė. Net ir tie draugai kurie mane retai matydavo sakydavo- Tu vis dar tokia pati. Ne... Aš kitokia. Savo požiūriu į gyvenimą skaudinu kitus ir kartais nesuprantu ką darau. Nebemoku suprasti- labiau nužeminti ir pasityčioti. O žodis ne- žvirblis. Atgal nesusigrąžinsi.
Norėčiau nors vieną dieną pasijusti tokiai nepaprastai laiminga. Norėčiau ištrinti iš savo gyvenimo viską kas man nepatiko ir pradėti viską iš naujo. Man sunku. Aš per silpna kovoti vienai su savimi. Man nebeįmanoma keisti interesų, minčių, svajonių, nes jie tarsi būtų užstrigę ir niekaip negalėčiau jų ištraukti.
Kiekvienas sako, kad 'paauglio' gyvenimas yra būtent TOKS. Kodėl niekas nesupranta, kad kai nieko gyvenime neturi ir tavo noras kyla kažką pasiekti, tu negali? Nenoriu, kad žmonės tai sakytų. Aš jaučiuosi, tai kad skiriuosi nuo kitų. Labai. Nesuradau nė vieno žmogaus, kuri būtų toks kokia esu AŠ.
Aš bijau? Galbūt. Bijau nusivilti gyvenimu. Nesvarbu, kad mes gyvename vieną kartą,bet aš lyg būčiau sustojusi kryžkelėje ir negalėčiau niekur pajudėti.
Manote gyvenimas gražus? Pasaulis gražus, bet.... gyvenimas nė vieno nėra tobulas. Kiekvienas turi savų problemų. Turiu ir aš. Paskęndusi vienatvės natose, bandanti save išreikšti , paleisti tą nuostabią melodiją į pasaulį, kad galėtų išgirsti mane kiti.
Žinau, kad nieko nebesusigrąžinsiu, bet aš noriu.... kad sugrįžtų tas naivus gyvenimas ir tikėjimas stebuklais.

Galbūt tu manęs ir nesuprasi.. Bet aš esu tokia kokia esu. Tai galbūt tai ką norėjau parašyti apie save.
Vis kasdien tampu dviveide, laiminga ir vieniša. Tikriausiai suprantant, kodėl apsimetu laimingą, nes nenoriu nuvilti tų žmonių, kurie manimi vis dar tiki...

Sustok, kur tu skubi? Nereikia savęs prievartauti. Net ir labai sunkiose situacijose žmonės sugeba džiaugtis. Tai priklauso tik nuo požiūrio. Tavo mintys labai pesimistinės, matosi, kad esi pasimetusi. Bet pagalvok, ar tai rūpės tau po 10- 20 metų? Jeigu sakai, kad pasikeitei, vadinasi tokius dalykus turėtum suprasti. Keičiasi ir norai ir jausmai. Jeigu nori išsikalbėti arba šiaip paplepėti gyvenimo prasmės temom, parašyk man į pm
Šitokioje situacijoje labai padėtų artimi draugai, kuriems galėtum papasakoti kaip jautiesi ir pabandyti atrasti save iš naujo.

Ne, nesijaučiu pesimistė, niekada taip negalvoju apie save blogai, bet kartais kai atrodo nieko negali padaryti, tu sustoji ir galvoju apie save vien blogai.
Niekada nemėgau kalbėti tokios temomis su draugais, jie mane pažįsta kaip linksmą, laimingą, optimistę.
Tu teisi, aš pasimetusi tarp dviejų pasaulių ir nežinau į kurį eiti.
Aš neskubu, o sustojusi. Nes neberandu išeities.

Nebijok sugriauti savo "optimistės" įvaizdžio. Juk jei tau sunku, tavo draugai turėtų apie tai žinoti, kad galėtų padėti ir palaikyti. Žinoma, jei to nenori - nedaryk. Tuomet gali pabandyti išsipasakoti psichologui, manau, jis tikrai pagelbės

Galima sakyti aš pati sau kaip psichologė. Padedu draugams ir kiekvieną suprantu. Pagal juos aš juos įkvepiu pasikeisti, bet tai man nepadeda, netgi pačios patarimai... nemėgstu kalbėti apie save, nenoriu kad kažkas pažinotų mano vidinį gyvenimą.

Sau negalima būt psichologu, nes tu mastai savaip ir niekada gali neįžvelgt to, kas akivaizdu ar kitaip pažėt į situaciją.

Save pažinti reikia Kitaip niekada negalėsi gyventi pilnavertiško gyvenimo. Ir dar man už akių labai kliūna pavadinimas: aš nemoku, man per sunku. Tu jau vien tais žodžiais nusiteiki nieko neveikti. Nieko nedarai, nes neva neišeina. Pavaryk, ir išeis . Niekas negimsta mokėdamas, bet jei yra noras - mokytis žymiai legviau. Tad atsakyk sau į klausimą: ar tu išties NORI kažką keisti?

Bandyt tai bandžiau ne kartą ir tik po 2 metų supratau, kad jau nebegaliu.
Todėl aš jaučiuosi nukamuota visų tų bandymų ir troškimų.
Save aš puikiai pažįstu, bet... Man trūksta įkvėpimo, palaikymo... Vis dar ieškau atsakymo, ko man labiausiai trūksta ir kas galėtų ištraukti mane iš vienatvės ir kankinančių minčių, tik vis aš jo nerandu.

gal ne ten ieškai?

Gal. Gal ir ne ten ieškau. Bet kad ir kas bebūtų aš bandau. Kai kažką atrandu, vėl slysta viskas iš rankų ir grįžti į savo pasaulį.

bent jau, dėl šio dalyko tikrai neklysti

_________________
Na ir kur Tu pradingai???....

iš tiesų, negaliu tau patarti ar padėti, kadangi viską ką parašei, išdėstei savas mintis atspindi ir mane lyginai, taip pat, jaučiuosi ir mastau... tiesiog žodis į žodį viskas.... sorry.....

_________________
Na ir kur Tu pradingai???....