2010 - 01 -05 -- paskutinė Mūsų gyvenimo diena...
Sekančios dienos buvo bejausmės. Keleto dienų net nepamenu, o gal kelių savaičių ar mėnesių... Nežinau.
Bet iki šiol pamenu tą dieną... Tą nelemtą dieną, kai netekau Tavęs. Tavo mirtis buvo paskutinis dalykas kuris man sukėlė jausmus.
Nuo to įvykio išmokau šypsotis, kai noriu verkti - rėkti.
Jei noriu kažką savyje jausti turiu jausmą sukelti - pati.
Jei noriu fizinio skausmo - žalojau savo kūną.
Jei noriu, kad skaudėtų širdį, kad kankintų tas beprotiškas jausmas mirti - galvoju apie Jį. Žiūriu į Jo nuotraukas ir pan...
Jau 6 mėnesiai mano gyvenimas - toks. Bejausmis. Tuščias. Nykus.
Labai noriu jį vėl pajausti šalia... Nebenoriu ištisas naktis praverkti. Noriu nuoširdžiai šypsotis... Noriu Jį apkabinti!!!!!!
Padėkit išgyventi... :""""(

- po "paskutinės" visada seka "pirmutinės"..

_________________
(c) by "vvv2".

niekas nepatars - kas to neisgyveno...draugo mirtis - argi galima paguosti...tiesiog reikia laiko, kuris deja ne gydo, tik ant zaizdos uzdes sasa, augins nauja oda...niekad nepamirsi, nes tai neimanoma...tik ismok, prasyk jo, kad ismokintu ta skausma nesioti savy..ir padeti tau pradet gyvent, o ne zalot save, kankint...

Negyvenk praeitimi.. Nezalok savo dabarties. Ir neverk del nelaimingos ateities. Visa tai galima pakeisti. Problema yra vidine. Sunkus isgyvenimai gyja ilgiau, taciau nenuleid5us ranku isspresi vidinius suzalojimus greiciau negu tu manai.

_________________
Nesigailek del to ka padarei - Gailekis del to ko nepadarei.