Registruotis    Prisijungti    Forumas    Ieškoti    DUK

Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Gadiminas




 Puslapis 11 [ 1 pranešimas ] 



Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Viešnia
 Standartinė Parašytas: 2013-07-16 00:48 
Svajotoja (as)
Svajotoja (as)

Užsiregistravo: 2006-09-16 21:45
Pranešimai: 1042
Miestas: Kaunas
Viešnia.
Kaip gera. Taip gera. Mano paprastas ir neypatingas įkvėpimas. Bet savas, artimas. Jis čia. Mano mintys- senas albumas. Tyliai, kad niekas negirdėtų. Atplėšiu keturis kampus. Nuotrauka seniai čia įklijuota. Klijų buteliuku, išmargintu visom spalvom. Sunkiai dėliojasi sakiniai. Nuotrauka tarytum iš rankų į rankas nešta. Jos istorija autentiška. Tačiau laiko apšlifuota. Kaip ir popierius, aptrinta, išblukus. Bet tik užuomenos tereikia. Lyg šiame kadre būtų įamžintas mano atvaizdas. Praeityje. Jaunystės dvelksmas. Veržlumo virptelėjimas. Menkas prieskonis. Kruopštus, lašelio tikslumu. Iš proto vedantis disonansas. Dar prieš įvykį. Tarytum kokią auto avariją. Lyg po jos dabar būčiau, palaipsniui mokyčiausi iš naujo. Įveikti savo suluošintą kūną. O tiksliau kontūzintą idėją. Pasimetusią. Kaip šie padriki ir sunkiai tarpusavyje rišami sakiniai. Grįžta į mano mintis akimirkų dalelėmis. Nesklandžiai ir gąsdinančiai žybčiojant. Geltonai šviesoforo šviesai. Lyg tardymo kambaryje bandant atsimerkti prieš ką tik įžiebtą stalinę lempą. Klijuojasi į visumą viskas. Šešėliai užsipildo tekstūromis ir objektais. Paradoksas. Kad suklijuoti atsiminimą iš naujo, iš mažų dalelių. Tenka iš storo albumo tą dalelę išplėšti. Palikti ją vieną ir nesaugią. Kad ji pati, be jokio apdraudimo nuo negrįžtamo pamiršimo, atsiskleistų, išsikerotų ir apglėbtų tavo paties akis. Žengiu pirmus žingsnius iš naujo. Bandau įsivaizduoti plotmę. Švarią ir sterilią. Tokią, kurioje niekas niekados nebuvo. Absoliučios kūrybos platformą tiesiogine ta žodžio prasme. Baltą, besienę lygumą. Iš kvadratinių plytelių subetonuotą pilku betonu. Aš pakibęs ore kybau prie pat jos atbrailos. Ir bijau būti nepasiruošęs. Dar galiu viską pamiršti. Dar galiu viską palikti ramybėje ir neužbaigti šios fantazijos. Mane baugina tai, kad ši plotmė beribė. Kiek tik galiu įžiūrėti tematau baltą lygumą, smengančią į begalybės tašką kažkur labai labai toli. Vienintelė riba- už pusantro metro nuo manęs. Peržengimo riba. O atgal ko gero grįžti nebegalėsiu. Apima keistos mintys. Apie mirtį. Net nežinau kodėl. Tikiuosi kažkas supranta. Nors manau, kad ne. Bet tam ir esu čia. Kad išsilaisvinčiau nuo kitų. Man nesvarbu. Ar suprantamai visa tai reinkarnuojasi šią akimirką į žodžius. Kūriau šią plotmę laisvei. Absoliučiai, nepažeidžiamai. O mintis apie mirtį. Nežinia iš kur. Tiesiog mąstau... Atrodo visas gyvenimas yra vienas ilgas pasiruošimas. Viena ilga preliudija. Sulaukti pačios svarbiausios viešnios. Mirties. O kas tada? Kas liks po manęs? Apie mirusį tik gerai arba niekaip. Taip išeina, kad visiem blogiem mirtis yra išganymas. O kas tada tenka mirusiem geriem žmonėm? Jie lieka sugretinami su pačiais blogiausiais, nors dar kvėpuodami jau stengėsi daryti tinkamus sprendimus. Bandė puoselėti pasaulį ir viską, kas jame. Laikyti šakutę pagal etiketą ir visada turėti papildomą, kad ir baltą centą gatvėje gulinčiai elgetai. Ir kas iš to? Jeigu vistiek būsime tokie pat geri kaip ir tie, kurie spjaudė ant parduotuvių vitrinų ir visuomet pirmi įlipdavo į autobusą.
Mano mintis trumpam nutraukia pro šalį skrendantis balandis. Kontrastingas reginys. Tokiomis akimirkomis norisi mylėti gamtą. Nepaliaujama organika ir kova. Miesto taisyklės ir ekonomiški kvartaliniai išdėstymai nesukliudo paukščiui skristi nuostabiausiomis trajektorijomis: kilpomis, lankais, įstrižinėmis. Gamtos nemoku mylėti. Bet tokiomis akimirkomis, kai regis visai netyčiomis užkliudau kažkokia tai egzistencinę stygą, aš šypsausi. Įžvelgiu gal ir kvailą, bet mano naivų pasitikėjimą greitai pelnančią metaforą. Ir pradedu nekęsti žmonių, kurie vadina šiuos balandžius žiurkėmis su sparnais. Trumpam man jie virsta improvizacijos angelais, mistiniais sutvėrimais, kurie net neprimena žiurkių su sparnais. Greičiau tai protestas su sparnais! Mes neskrisime devyniasdešimties laipsnių kampais. Ką mes? Statybiniai metalo kampainiai? Mes gyvi! Mes laisvi! Jie stebūkladariai. Jokiam gyviui neišvengiamo materealizmo šlifuokliai. Nuglūdindami stačius alėjų ir skersgatvių kampus, stogų atbrailas, išdidžias kolonas... Norėčiau ir aš taip mokėti. Išsilaisvinti iš diktuojamos formos. Nebūti nulietas pagal šabloną. Bet net ir minėta mirtis šabloniška. Kol gyvi mes protestuojam, spardomės. Net jeigu ir atrodo priešingai, mes nesiliaujame krykštave nuo pato pirmo atodūsio vos išlindus iš ysčių. Iki pat paskutinio springtelėjimo mirties patale. Ieškome tokių pat maištininkų kaip mes. Bet kokia prasmė, jeigu mirę būsime minimi tik gerai arba niekaip. O yra niekaip neminimų žmonių? Žinoma, kad ne. Kiekvienas turėsime antkapį. Jei ne jį, tai kažkokį atminimą: nuotrauką, tekstą, rankdarbį, kūrinį, palikuonį, bet ką. Ar įmanoma iš viso likti nepastebėtam. Esam pasmerkti palikti pėdsaką. O juk taip dažnai jaudinamės dėl to, ką paliksime šiame pasaulyje po savęs. Aišku skirsis palikimo dydis ir paskirtis, vieta, sudėtis. Bet ar tai savarbu? Ar svarbu, kad tavo pasibaigusi egzistencija palies vieną ar milijoną žmonių? Kam ir po mirties vaidentis tokiai daugybei žmonių, kai ir per gyvenimą tampame daugeliui galvos skausmu, aistros objektu, neapykantos objektu, meilės objektu, draugystės objektu. Kam tęsti savo sąveiką su šiuo pasauliu? Todėl aš nebenoriu parašyti bestselerio. Todėl aš nebenoriu būti garsiu fotografu. Neseniai galvojau, kad aš negyvenu. Kad esu tarytum keistoje vitrinoje kaip drabužių manikenas pastatyas ir pasmerktas amžiams to gyvenimo nepatirti. Matyti, vertinti, bet tiesiogiai, intymiai ir betarpiškai jo nepatirti. Tokių minčių apsėstas aš noriu dar giliau pasislėpti. Užsidaryti karceryje su metalinėmis sienomis ir palikti gyvenimą patį sau tęstis. Autentišką, nepaveiktą ir egzistuojantį kaip tas balandis, grakščiai aplenkiantis visus dangoraižių kampus. Palikti didybę kažkam kitam. Tam, kas jaučia čia ir dabar. Gyvena šia akimirka jos nepastebėdamas. Ją įvertindamas, bet jos nevertindamas. Neteisdamas ir tiesiog organiškai įsiliedamas į visuotiną visa ko tėkmę. Todėl aš dabar užsimerksiu. Stumtelsiu pats save mintyse į tą beribę baltą plokštumą. Joje nėra nieko realaus. Tik per mano paties suvokimo prizmę sukurti daiktų, jų sąvybių, įvykių, reiškinių, žmonių įvaizdžiai. Iš jų aš kursiu fiziškai nebylią realybę, kurioje apsigyvensiu vienas. Būsiu ten tikresnis nei čia. Nes ten aš būsiu improvizatorius, šlufuotojas, kuris niekam nepaklus. Laisvenis nei bet kada ir bet kur. Tai bus mano išganymas, kurį jau buvau pamiršęs. Ir kaip visada aš nežinau kaip deramai pabaigti tai, ką darau. Tiesiog... Ką iš tiesų norėjau pasakyti, kad kiekvienam reikia ieškoti savo laisvės. O ji, žinokit, yra labai išraiškinga. Ji siunčia jum ženklus. Nuolatos. Ir svarbu nebijoti. Ar jūsų pasirinkimas būtų su kakta sudaužyti parduotuvės vitriną, ar demonstratyviai prieš kliento akis apsukti ženklą ant durų „CLOSED“.


Į viršų 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
 
 Puslapis 11 [ 1 pranešimas ] 




Pagrindinis diskusijų puslapis » Dienoraščiai » Gadiminas


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

 
 

 
Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai


Aurimas Rapečka. +37062657659, skype: anonymaz3, Laima. Paskutinis atnaujinimas 2015-03-15.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007